Fomitopsis pinicola

Ką turėtumėte žinoti

Fomitopsis pinicola yra rudojo puvinio Basidiomycete rūšis, paprastai renkama ant negyvų spygliuočių medžių. Tarp senesnių metinių sluoksnių ir dabartinio sluoksnio beveik visada yra oranžinė arba raudona juosta, todėl šią poliporą galima iš karto atpažinti. Nevalgomas, bet naudojamas tinktūrai ir arbatai gaminti. Šios rūšies bazidiokarpos yra daugiametės ir išlieka daugelį metų, kiekvieną vegetacijos sezoną sukurdamos naują himenoforo sluoksnį. Auga Europoje, Azijoje, Amerikoje, Kanadoje ir centrinėje Meksikoje.

Fomitopsis pinicola vaidmuo spygliuočių miškuose yra labai svarbus, nes ši rūšis yra viena iš svarbiausių medienos skaidytojų šiose ekosistemose, todėl vaidina svarbų vaidmenį anglies cikle.

Auga ant nudžiūvusių spygliuočių medžių, bet gali augti ir ant didelių stiebo žaizdų, nulūžusių viršūnių ir negyvų gyvų medžių audinių. Šie stiebų puvimo grybai brandžiuose miškuose kasmet sukelia milžinišką Aliaskos pagrindinių medžių rūšių medienos tūrio praradimą. Maždaug trečdalis senojo medyno lentų pėdų tūrio Pietryčių Aliaskoje yra pažeista, daugiausia dėl šios rūšies grybų sukelto puvimo.

Fomitopsis pinicola sukurtos ertmės stovinčiuose medžiuose yra labai svarbi buveinė daugeliui laukinių gyvūnų rūšių, įskaitant meškas, stirnas, voveres ir kelias paukščių rūšis.

Gyvenimo ciklo pabaigoje Fomitopsis pinicola poros užsidaro balkšvu vašku.

Kiti pavadinimai: Raudonoji dirvinė polipora, Rotrandiger Baumschwamm (vok.), Fichtenporling (vok.), Roodgerande houtzwam (Olandija), Polypore marginé (Prancūzija), Troudnatec Pásový (Čekija), Randbæltet hovporesvamp (Danija), Kännupess (Estija), Kantokääpä (Suomija), Szegett tapló (Vengrija), Latvija: Parastā apmalpiepe, Apmalotā piepe, Klibbticka (Švedija), Smrekova kresilača (Slovėnija), Práchnovček pásikavý (Slovakija), ﾂｶﾞｻﾙﾉｺｼｶｹ (Japonija).

Grybų identifikavimas

1. Kepurė

   Iki maždaug 40 cm skersmens ir 10 cm gylio; pusapvalis arba vėduoklės formos; išgaubtas arba kanopos formos; lygus, su amžiumi raukšlėjasi; link pakraščio (ir apskritai, kai labai jaunas) atrodo lakuotas; nuo raudono iki tamsiai rudai raudono (arba nuo rudo iki juodo link prisitvirtinimo vietos arba kai subrendęs), su baltu arba geltonu pakraščiu.

2. Porų paviršius

   Kreminės spalvos; nežymiai mėlynuoja; su 3-6 apvaliomis poromis viename mm; vamzdelių sluoksniai paprastai gana ryškūs, iki 8 mm gylio. Paprastai šviesesnis pakraštys, apatinė kepurėlės dalis (vamzdeliai) kartais šiek tiek pagelsta, o balkšvas arba kreminės ochros spalvos minkštimas, kuris palietus arba senstant tampa tamsesnis, yra kiti šio grybo požymiai.

3. Minkštimas

   Balkšvas; nuo odiško iki sumedėjusio.

4. Kvapas

   Šviežias ir stiprus pelėsis.

5. Sezonas

   Šis grybas auga ištisus metus ir dažnai išlieka ant žemės kelerius metus.

6. Buveinė

   Saprobinis ant spygliuočių ir kartais lapuočių (įskaitant beržą ir drebulę) negyvos medienos; taip pat kartais parazituoja ant gyvų medžių; sukelia rudą kubinį puvinį; auga pavieniui arba didelėmis grupėmis; daugiametis; gana plačiai paplitęs Šiaurės Amerikoje, kur auga spygliuočiai, bet, matyt, retas arba jo visai nėra pietrytinėse JAV dalyse.

Panašios rūšys

1. Fomitopsis rosea

   Mažesni, gana kopūsto formos vaisiai, paviršius matinis, nuo pilkai rausvos iki rausvai rudos, vėliau juodos spalvos. Vamzdeliai, poros ir minkštimas yra nuo rausvos iki rusvai rausvos spalvos. Auga ant nukritusių eglių ir kėnių natūraliuose medynuose.

2. Fomes fomentarius

   Mažiau ryškiai dažytas kepurėlės paviršius, baltos sporų dulkės. Minkštimas yra ochros rudos spalvos su koncentriškais dryžiais ir šviesesne grybienos šerdimi.

Naudojimas

1. tinka interjero puošybai. Eglės poliporos nepritraukia vabzdžių (kenkėjų).

2. Dažytiems drabužiams: spalva geltona = 9 % amoniako (amoniako tirpalas) per naktį pamirkyti su džiovintais grybais. Vėliau palikti 1 valandą mirkti 90° temperatūroje, neužvirinti, kitaip susidarys dervų pluta.

3. Liaudies medicinoje kaip žaliava vaistams gaminti.

4. Gaminant grybų kvapiąsias medžiagas.

Vaistinės savybės

1. Liaudies medicinoje vartojamas kaip priešuždegiminis, stiptinis ir antimikrobinis vaistas.

2. Etanolio ekstraktas pasižymėjo didžiausiu aktyvumu prieš vėžines ląsteles, priešuždegiminiu ir antimikrobiniu poveikiu.

3. Vandenyje tirpūs polisacharidiniai gliukanai pasižymi imunomoduliuojančiu poveikiu

4. Vartojimas kaip tonikas virškinamojo trakto uždegimui mažinti. Galbūt kontroliuodamas citokinų uždegiminę reakciją

5. Vieno tyrimo metu Fomitopsis pinicola pasižymėjo labai didele fenolų koncentracija ir stipriomis antioksidacinėmis savybėmis.

6. Didelis kiekis germanio - antioksidantas, priešvėžinis, antimutageninis ir deguonies katalizatorius, gerinantis organizmo ląstelių aprūpinimą deguonimi ir užtikrinantis didesnę energijos gamybą.

7. Cukraus kiekio kraujyje reguliavimas normalizuojant ir reguliuojant insulino gamybą dėl hipoglikemizuojančių glikanų.

8. Kepenų detoksikacijos priemonė, nes kartieji terpenoidai padeda pašalinti toksinus iš kepenų ir žarnyno.

9. Didina neutrofilų ir kitų baltųjų kraujo kūnelių skaičių.

10. sudėtyje yra natūralių steroidų, kurie gali būti naudingi sergant artritu ir skausmingomis autoimuninėmis bei uždegiminėmis ligomis

11. Didžiausia triterpenų (saugančių kepenis, veikiančių priešuždegimiškai) koncentracija yra žievėje, o mažesnė - jaunesniuose grybuose.

12. Sudėtyje yra antihistamininių augalinių sterolių.

13. Riebalų rūgštys pasižymi kraujotaką stimuliuojančiomis savybėmis.

14. Selektyviai slopina COX-2, o tai savo ruožtu slopina uždegimą sukeliančių prostaglandinų sintezę. Selektyvūs COX-2 inhibitoriai yra svarbūs, nes nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, aspirinas, taip pat yra COX-1 inhibitoriai, o COX-1 inhibitorių vartojimas didina skrandžio opų riziką.

    "Dėl jų biologinio aktyvumo gramteigiamų bakterijų atžvilgiu ir jų kaip priešgrybelinės medžiagos stiprumo, mes ypač vertiname F. pinikolą verta toliau tirti molekuliniu lygmeniu. Šis grybas buvo plačiai taikomas tradicinėje Europos medicinoje, tačiau jo nauda ir panaudojimas buvo pamiršti pradėjus vartoti sintetinius vaistus. Dėl natūropatijos renesanso, taip pat dėl didėjančio bakterijų ir grybų atsparumo, darbas su tradiciniais vaistiniais grybais tampa vis įdomesnis ir naudingesnis."

Fomitopsis pinicola dvigubo ekstrakto receptas

Kaip virti

1. 1:20 džiovintų grybų ir vandens santykis (1 uncija grybų: 560 ml vandens).

2. Virkite, kol skysčio sumažės perpus (280 ml).

3. Atvėsinkite, o grybus ir vandenį supilkite į dezinfekuotą stiklainį.

4. Įpilkite 95 ml 95 % alkoholio (norite apie 30 % ETOH).

5. Kasdien suplakite ir palikite maceruotis 3 savaites.

6. Perkoškite ir turėsite dvigubą ekstraktą!

Fomitopsis pinicola arbatos receptas

Ingredientai

1. 1/2 puodelio šviežių raudonkepurių polipores (supjaustytų taip smulkiai, kiek turite kantrybės)

2. 1 ketvirčio vandens

Kaip virti

1. Susmulkintas poliporus sudėkite į didelį puodą ir užpilkite vandeniu.

2. Užvirinkite vandenį (įsitikinkite, kad grybai jau yra puode, nes ekstrakcijos procesui svarbu juos pašildyti nuo oro temperatūros iki virimo ir daugiau).

3. 20-30 min. virkite vandenį.

4. Perkoškite per sietelį ir mėgaukitės! Nuovirą galima laikyti šaldytuve iki penkių dienų.

5. Pirmą kartą gamindami šį receptą, išgerkite nedidelį puodelį, tada palaukite 24 valandas prieš vartodami daugiau arbatos ar kitų grybų produktų. Paprastai iš pradžių visuomet protinga valgyti nedidelį kiekį grybų (arba grybų ištraukų) ir vienu metu išbandyti tik vieną surinktą grybą.

6. Prieš vartodami papildomus grybus ar grybų produktus palaukite visas 24 valandas.

Taksonomija ir etimologija

1810 m. švedų botanikas Olofas Švarcas (Olof Swartz, 1760-1818) aprašė šią rūšį ir pavadino ją Boletus pinicola.

1881 m. suomių mikologas Petteris Adolfas Karstenas (1834-1917) perkėlė šią rūšį į naują Fomitopsis gentį ir suteikė jai šiuo metu priimtą mokslinį pavadinimą Fomitopsis pinicola.

Fomitopsis, bendrinis pavadinimas, reiškia "panašus į Fomes". Specifinis epitetas pinicola kilęs iš lotynų kalbos žodžio "pinícolus" = gyvenantis tarp pušų.

Sinonimai ir veislės

• Boletus pinicola Sw., Svenska Vet. Acad. ranka., 1852: 88 (1810)

• Antrodia serpens var. gumbas (P. Karstenas) P. Karsten (1889), Bidrag till kännedom af Finlands natur och folk, 48, p. 324

• Antrodia tuber (P. Karsten) P. Karsten (1898), Kritisk öfversigt af Finlands basidsvampar, 3, p. 17

• Boletus ellipticus Persoon (1797), Commentarius fungorum Bavariae indigenorum icones pictas, p. 108

• Boletus fulvus Schaeffer (1774), Fungorum qui in Bavaria et Palatinatu circa Ratisbonam, 4, p. 89, tab. 262 (nom. illegit.)

• Boletus igniarius Vahl (1787), Flora danica, 16, p. 8, tab. 953 (nom. illegit.)

• Boletus igniarius var. ß ellipticus(Persoon) Persoon (1801), Synopsis methodica fungorum, p. 535

• Boletus marginatus Persoon (1794), in Römer, Neues magazin für die botanik, 1, p. 108

• Boletus pinicola Swartz (1810), Kongl. vetenskaps akademiens nya handlingar, 31, p. 88 (Basionyme) Sanctionnement : Fries (1821)

• Boletus semiovatus Schaeffer (1774), Fungorum qui in Bavaria et Palatinatu circa Ratisbonam, 4, p. 92, tab. 270

• Boletus ungulatus Schaeffer (1774), Fungorum qui in Bavaria et Palatinatu circa Ratisbonam, 4, p. 88, skirtukas. 137

• Coriolus helveolus (Rostk.) Quél. (1890)

• Favolus pini-halepensis Patouillard (1889), Tabulae analyticae fungorum, 7, p. 49

• Favolus pinihalepensis Pat. (1897)

• Fomes albus (Lázaro Ibiza) Saccardo & Trotter (1925), Sylloge fungorum omnium hucusque cognitorum, 23, p. 398

• Fomes cinnamomeus Gillet (1877), Les hyménomycètes, ou description de tous les champignons (fungi) qui croissent en France, p. 683

• Fomes cinnamomeus Trog ex Fr. (1849)

• Fomes lychneus Lázaro Ibiza (1916), Revista de la real Academia de ciencias exactas, fiscicas y naturales de Madrid, 14, p. 666

• Fomes marginatus (Persoon) Gillet (1877), Les hyménomycètes, ou description de tous les champignons (fungi) qui croissent en France, p. 683

• Fomes marginatus f. paludosus Murashk. ex Pilát (1936)

• Fomes pini-halepensis Patouillard (1897), Catalogue raisonné des plantes cellulaires de la Tunisie, p. 49

• Fomes pinicola (Sw.) Fr., Summa veg. Scand., Skyrius Post. (Stokholmas) (1849)

• Fomes pinicola (Swartz) Fries (1849), Summa vegetabilium Scandinaviae, 2, p. 321

• Fomes pinicola var. marginatus (Persoon) Overholts (1953), University of Michigan studies, scientific series, 19, p. 44

• Fomes ponderosus H. Schrenk (1903), Bulletin of the United States Department of Agriculture, bureau of plant industry, 36, p. 30 (nom. illegit.)

• Fomes subungulatus Murrill (1908), Torrey botanikos klubo biuletenis, 35(8), p. 410

• Fomes thomsonii (Berkeley) Cooke (1885), Grevillea, 14(69), p. 17

• Fomes ungulatus (Schaeffer) Saccardo (1879), Michelia, 1(5), p. 539

• Fomitopsis marginata (Persoon) P. Karsten (1881), Meddelanden af societas pro fauna et flora fennica, 6, p. 9

• Fomitopsis pinicola (Swartz) P. Karsten (1881), Meddelanden af societas pro fauna et flora fennica, 6, p. 9

• Fomitopsis pinicola f. effusa (Bourdot & Galzin) Domański

• Fomitopsis pinicola f. paludosa (Murashk. ex Pilát) Domański

• Fomitopsis pinicola f. resupinata (Bourdot) & Galzin) Bondartsev (1953)

• Fomitopsis subungulata (Murrill) Imazeki (1943), Bulletin of the Tokyo science Museum, 6, p. 92

• Friesia rubra Lázaro Ibiza (1916), Revista de la real Academia de ciencias exactas, fiscicas y naturales de Madrid, 14, p. 590

• Ganoderma rubrum (Lázaro Ibiza) Saccardo & Trotter (1925), Sylloge fungorum omnium hucusque cognitorum, 23, p. 402

• Ischnoderma helveolum (Rostkovius) P. Karsten (1879), Meddelanden af societas pro fauna et flora fennica, 5, p. 38

• Mensularia alba Lázaro Ibiza (1916), Revista de la real Academia de ciencias exactas, fiscicas y naturales de Madrid, 14, p. 738

• Mensularia marginata (Persoon) Lázaro Ibiza (1916), Revista de la real Academia de ciencias exactas, fiscicas y naturales de Madrid, 14, p. 738

• Physisporus tuber P. Karsten (1885), Hedwigia, 24(2), p. 72

• Piptoporus helveolus (Rostkovius) P. Karsten (1882), Bidrag till kännedom af Finlands natur och folk, 37, p. 45

• Placodes cinnamomeus (Gillet) Ricken (1918), Vademecum für pilzfreunde, Edn 1, p. 223

• Placodes helveolus (Rostkovius) Quélet (1886), Enchiridion fungorum in Europa media et praesertim in Gallia vigentium, p. 170

• Placodes marginatus (Persoon) Quélet (1886), Enchiridion fungorum in Europa media et praesertim in Gallia vigentium, p. 171

• Placodes marginatus var. pinicola(Swartz) Quélet (1886), Enchiridion fungorum in Europa media et praesertim in Gallia vigentium, p. 171

• Placodes pinicola (Swartz) Patouillard (1887), Les hyménomycètes d'Europe, anatomie générale et classification des champignons supérieurs, p. 139

• Placodes ungulatus (Schaeffer) Ricken (1918), Vademecum für pilzfreunde, Edn 1, p. 225

• Polyporus cinnamomeus Trog (1832), Flora oder botanische zeitung (Regensburg), 15(2), 35, p. 556 (nom. illegit.)

• Polyporus helveolus Rostkovius (1837), in Sturm, Deutschlands flora, Abt. III, die pilze Deutschlands, 4(16-17), p. 73, tab. 35

• Polyporus marginatus (Pers.) Fr., Syst. mycol. (Lundae) 1: 372 (1821)

• Polyporus marginatus (Persoon) Fries (1821), Systema mycologicum, 1, p. 372

• Polyporus marginatus Fr., Epicr. syst. mycol. (Upsala): 468 (1838)

• Polyporus marginatus var. pinicola(Swartz) Costantin & L.M. Dufour (1891), Nouvelle flore des champignons, Edn 1, p. 147

• Polyporus parvulus (Lázaro Ibiza) Saccardo & Trotter (1925), Sylloge fungorum omnium hucusque cognitorum, 23, p. 369 (nom. illegit.)

• Polyporus pinicola (Swartz) Fries (1821), Systema mycologicum, 1, p. 372

• Polyporus pinicola var. ß resupinatus Persoon (1825), Mycologia europaea, seu complet omnium fungorum in variis europaeae regionibus detectorum enumeratio, 2, p. 84

• Polyporus ponderosus H. Schrenk (1903), Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento techninis biuletenis, 36, p. 30 (nom. illegit.)

• Polyporus semiovatus (Schaeff.) Britzelm. (1887)

• Polyporus thomsonii Berkeley (1854), in W.J. Hooker, Journal of botany and Kew Garden miscellany, 6, p. 142

• Polyporus ungulatus (Schaeffer) Saccardo (1879), Michelia, 1(5), p. 539

• Pseudofomes pinicola (Swartz) Lázaro Ibiza (1916), Revista de la real Academia de ciencias exactas, fiscicas y naturales de Madrid, 14, p. 584

• Scindalma cinnamomeum (Gillet) Kuntze (1898), Revisio generum plantarum, 3, p. 518

• Scindalma marginatum (Pers.) Kuntze (1898)

• Scindalma semiovatum (Schaeffer) Kuntze (1898), Revisio generum plantarum, 3, p. 517

• Scindalma thomsonii (Berkeley) Kuntze (1898), Revisio generum plantarum, 3, p. 519

• Scindalma ungulatum (Schaeffer) Kuntze (1898), Revisio generum plantarum, 3, p. 519

• Trametes marginata (Persoon) P. Karsten (1882), Bidrag till kännedom af Finlands natur och folk, 37, p. 46

• Trametes pinicola (Swartz) P. Karsten (1882), Bidrag till kännedom af Finlands natur och folk, 37, p. 46

• Ungularia parvula Lázaro Ibiza (1916), Revista de la real Academia de ciencias exactas, fiscicas y naturales de Madrid, 14, p. 671

• Ungulina marginata (Fr.) Pat., Essai Tax. Hyménomyc.: 103 (1900)

• Ungulina marginata (Pers.) Bourdot & Galzin, Hyménomyc. de France: 601 (1928)

• Ungulina marginata (Pers.) Pat. (1900) f. marginata

• Ungulina marginata (Persoon) Patouillard (1900), Essai taxonomique sur les familles et les genres des Hyménomycètes, p. 103

• Ungulina marginata f. effusa Bourdot & Galzin (1925)

• Ungulina marginata f. paludosa Pilát (1936)

• Ungulina marginata f. przibramensis Pilát (1929)

• Ungulina marginata f. resupinata Bourdot & Galzin (1925)

• Ungulina pinicola (Swartz) Singer (1929), Beihefte zum botanischen centralblatt, zweite abteilung, 46, p. 79

• Ungulina ungulata (Schaeffer) Patouillard (1914), Filipinų botanikos lapai, 6(104), p. 2250

Fomitopsis pinicola Vaizdo įrašas

Šaltinis:

Visas nuotraukas padarė „Ultimate Mushroom“ komanda ir jas galite naudoti savo reikmėms pagal „Attribution-ShareAlike 4.0 International“ licenciją.